Lietuvos darbotvarkėje startuoliai, kuriantys socialinį kapitalą: stiprios profesinės sąjungos ir bendruomenės

/
Lietuvos darbotvarkėje startuoliai, kuriantys socialinį kapitalą: stiprios profesinės sąjungos ir bendruomenės
LRS.lt nuotr.

Paprastai terminai „vienaragis“ ar „startuolis“ naudojami verslo kalboje. Ar įmanoma sukurti startuolius, kuriančius socialinį kapitalą?

Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, tik kas antras iš vieno milijono gyventojų, pernai deklaravusių savo pajamas, pasinaudojo savo teise skirti gyventojų pajamų mokesčio dalį nevyriausybinei organizacijai, maždaug vienas iš dvidešimties skyrė partijoms, profesines sąjungas deklaruodami pajamas prisiminė tik maždaug vienas iš penkiasdešimties.

Koronaviruso pandemija pasaulyje virsta ekonomine krize. Lietuva ne išimtis. Ekonominiams, socialiniams padariniams suvaldyti naudojame sukauptus „lašinukus“ (beveik 2 mlrd. Eur. rezervą). Seime priimtas sprendimas skolintis iki 5 mlrd. Eur. Netrukus Lietuvą pasieks milijardinė Europos sąjungos parama.

Bendra suma, kuri skiriama pandemijos ir jos pasekmių suvaldymui, gali prilygti metinėms valstybės biudžeto pajamoms. Nuosmukį pasitinkame turėdami finansinę pagalvę, tačiau ar to pakanka? Ar turimi pinigai garantuoja gerovę visai visuomenei. Pvz., didelė korupcijos rizika, menkas įsitraukimas ir pasitikėjimas, silpnas viešasis sektorius gali tapti kliūtimi mūsų planams, mūsų valstybės atsigavimui.

Ekonominis nuosmukis ir ankstesnių krizių patirtis verčia pagalvoti apie tai, kaip sustiprinti visuomenės grupių derybinę galią, kaip paskatinti įsitraukti, kaip sustiprinti žmones ir jų interesus skaidriai atstovaujančias grupes.

Paramos mechanizmai iš pažiūros veikia, bet dažnai vėluoja, sukurtos kartais perteklinės procedūros žemina žmones ir verčia juos tiesti ranką valdžiai, pildyti formas ir registruotis į fiktyvius pokalbius užimtumo tarnyboje. Iki šiol bandome suprasti, kodėl pirmoji „pagalbos“ injekcija taip ilgai keliauja iki verslų ir žmonių. Nepavyksta tinkamai atlyginti kelis mėnesius priešakinėse fronto linijose dirbantiems gydytojams, pareigūnams, socialiniams darbuotojams. Pagaliau vis sudėtingiau atskirti, kurios paramos ir pagalbos priemonės objektyvios, reikalingos pandemijos pasekmėms įveikti, o kurias diktuoja rinkimų technologai ir siauros interesų grupės.

Šis laikotarpis gera proga pasirengti, įsivertinti kokioje situacijoje esame, tartis, kaip įveiksime sunkumus, kokiais norime būti po šios krizės. Kaip atrodys mūsų šalies gyvenimas, žmonių nuotaikos kitų metų sausio, vasario mėnesį, kaip krizė, pakeitusi pasaulį, pakeis mūsų šalį?

Prisiminkime ankstesnių ekonominių krizių valdymo Lietuvoje ypatumus ir pamatysime, kad krizės metu lengviau yra tiems, kurie turi politinį užnugarį, remia „teisingas“ partijas, išvystę teisėtos ir neteisėtos įtakos kanalus ir jais naudojasi, geba formuoti viešąją nuomonę. Sunkiausia – tiems, kurie buvo menkai atstovaujami, mažiau susitelkę, neturintys galimybių pateikti ekspertizės ir pasiūlymų, stokojantys įgūdžių derėtis ir atstovauti, kritiškai vertinti informaciją, dalyvauti debatuose.

Pastarojo laikotarpio politinių lyderių tolerancija korupciniam elgesiui, viešojo intereso nepaisymas rodo, kad atsipalaiduoti negalime.

Turime susitarti, kad parama laiku pasiektų tuos, kuriems labiausiai jos reikia, kad ji nepasiklystų biurokratų sukurtuose labirintuose. Svarbiausi sprendimai turi būti aptariami ir priimami drauge su visuomenės grupėmis – su profesinėmis sąjungomis, verslo asociacijomis, akademine bendruomene, NVO.

Turimi ištekliai nėra politikų nuosavybė, tai visai visuomenei priklausantis turtas.

Galėtume susitelkti, ir susitarti dėl Lietuvos darbotvarkės, kurioje nebūtų pamirštųjų, kurioje būtų priemonės ir stambiesiems bei įtakingiesiems, ir tiems, kurie dirba parduotuvių kasose, prekiauja turguose, turi smulkų šeimos verslą, dirba valstybės tarnyboje, mokykloje ar ligoninėje ir t. t.

Tarimasis dėl bendros Lietuvos darbotvarkės atitiktų brandžių demokratijų derybų ir partnerystės tradicijas. Stiprios profesinės sąjungos, žmogaus teises, vartotojus ginančios ir kitos NVO galėtų būti patikimais žmonių lobistais ir patarėjais. Užsienio šalių pavyzdžiu, jos galėtų efektyviai ginti viešąjį interesą, remti mokslinius tyrimus, samdyti ir ugdyti ekspertus, remti ir steigti analitinius centrus, vertinti valdžios sprendimus ir jų įgyvendinimą, ieškoti geriausių sprendimų formuojant vidaus ir užsienio politiką.

Skamba kaip utopija? 2012-aisiais kartu su stambiausių Lietuvos profesinių sąjungų lyderiais teko lankytis Belgijoje. Visam laikui įstrigo diskusija su lyderiais apie profesinių sąjungų darbotvarkę krizės metu. Jie pasakojo, kad pagrindinis tikslas yra išsaugoti įmones ir darbo vietas, darbuotojų atstovai ir darbdaviai kartu valdybose tarėsi, kaip išsaugoti įmonę, kaip uždirbti. Žmonės motyvuoti, nes supranta, kad žlugus verslui, žlugs darbo vietos ir garbingose derybose sutaria – jei verslas seksis, šis dalinsis sėkme su darbuotojais.

Pirmosiomis šios krizės dienomis lyderystę pademonstravo medikai, jie, tikrąja to žodžio prasme, buvo visuomenės patarėjai ir angelai sargai. Matėme ryškias nevyriausybines iniciatyvas. Mokytojai, menininkai, mokslininkai, pareigūnai ne kartą parodė savo gebėjimus atstovauti savo profesinius interesus, kovoti už savo žmones.

Ar šie pavyzdžiai gali įkvėpti dar didesniems darbams? Ar realu susėsti įvairių visuomenės grupių atstovams – profesinėms sąjungoms, verslo organizacijoms, akademikams, politikams ir sutarti dėl ateities darbotvarkės? Jei to nepadarysime, tikėtina, kad vėl laimės įtakinga mažuma, o visi kiti veršis diržus. Kaip sustiprinti pilietinę visuomenę?

Susitikimuose su Suomijos, Norvegijos šalių profesinių sąjungų lyderiais stengiausi suprasti, kaip šiaurietiško mentaliteto žmonės sugebėjo suburti profesines sąjungas, kurios vienija 70 -90 proc. darbuotojų. Suomių atveju, paskata buvo tai, kad 80-aisiais metais valstybė patvirtino vieną iš netiesioginio rėmimo galimybių – galimybę dalį sumokėtų mokesčių skirti profesinėms sąjungoms ir profesinėms organizacijoms.

Atėjęs į politiką, šią idėją įgyvendinau – pirma ji atsirado partijos programoje, vėliau jai pritarė Seimas. Pasiūlytų teisės aktų pataisų tikslas yra sukurti galimybę skirti sumokėto gyventojų pajamų mokesčio (GPM) dalį profesinėms sąjungoms taip sustiprinant darbuotojų, smulkaus verslo atstovavimą, „atjunkyti“ profesines sąjungas ir NVO nuo valdžios arba siaurų interesų siekiančių grupių dotacijų ir priklausomybės, paskatinti dialogą.

Iki liepos 1 d. milijonas Lietuvos gyventojų vėl turės deklaruoti savo pajamas. Milijonas Lietuvos gyventojų dalį jau sumokėto savo pajamų mokesčio gali skirti jam patinkančiai profesinei sąjungai, nevyriausybinei organizacijai ir partijai nepriklausomai nuo to, ar jis yra jos narys, ar nėra. Toks sprendimas niekaip nesumažins paramą skiriančiojo pajamų.
Vidutiniškai vieno savo pajamų mokesčio dalį skyrusio bendrapiliečio indėlis į nevyriausybines organizacijas pernai siekė apie 40 eurų, į profesines sąjungas, partijas apie 20 eurų per metus. Jei susiimsime 2020 m., mūsų parama NVO gali dvigubėti, profesinėms sąjungoms, partijoms gali augti dešimtis kartų, o tai reiškia didėjančią pilietinę galią, stiprėjantį įsitraukimą. Įsivaizduokime, jei kiekvienas skirtų įstatyme numatytą dalį pajamų mokesčio pasirinktai profesinei sąjungai – šios jau šiais metais bendrai surinktų apie 20 milijonų eurų. Palyginus 380 tūkst., kuriuos surinkome pernai, su galimybe surinkti 20 mln., skirtumas akivaizdus!

Turime dar dvi savaites tam, kad dalį savo gyventojų pajamų mokesčio paverstume socialiniu kapitalu. Medikai, pareigūnai, mokytojai, žurnalistai, socialiniai darbuotojai, smulkieji verslininkai, prekybininkai, kitų sričių darbuotojai – susitelkime bendrai socialinei kampanijai, kreipkimės pagalbos į savo bendruomenių narius, artimuosius. Padedami rinkodaros, komunikacijos specialistų, socialiai atsakingų žiniasklaidos priemonių, bendruomenių, savivaldos lyderių įgyvendinkime šį prioritetą.

Susisiekti +370 (668) 42 227